„Memento mori“ ir Viktorijos laikų atminimo papuošalai

Įsivaizduokite auksinį žiedą su subtiliai išgraviruota maža kaukole. Žiedo viduje yra užrašas: „ Mūsų gyvenimas – tai šešėlis žemėje .“ Tai ne mados prekė iš juvelyrinių dirbinių parduotuvės lentynos. Tai XVII amžiaus „memento mori“ žiedas, nešiojamas kaip kasdienis priminimas apie mirties neišvengiamybę ir gyvenimo vertę. Šimtmečiais iki šiuolaikinės alternatyviosios kultūros žmonės mirties simbolius nešiojo ne iš nepaklusnumo ar siaubo, o iš filosofinės išminties : jei prisiminsi, kad mirsi, gyvensi visavertiškesnį gyvenimą.

Viktorijos laikų „Memento Mori“ pakabukas

Mirties simbolika juvelyrikoje yra viena seniausių ir giliausių tradicijų žmonijos istorijoje . Ji tęsiasi nuo viduramžių „memento mori“ žiedų per XVII a. alcheminę simboliką iki Viktorijos laikų atminimo papuošalų klestėjimo ir šiandienos alternatyviosios kultūros estetikos. Šiame įraše mes gilinsimės į šią tradiciją: apžvelgsime filosofinę „memento mori“ reikšmę, kaip Viktorijos laikų atminimo papuošalų pramonė susiformavo, kokios medžiagos ir simboliai buvo naudojami ir kaip šis palikimas gyvuoja iki šiol.

Šis įrašas yra ilgesnės serijos apie okultizmą ir ezoteriką dalis. Mirties simboliką jau palietėme bendrojoje magiškų tradicijų apžvalgoje , kurioje aptarėme memento mori kaip bendrą giją tarp tradicijų – nuo stoicizmo iki Tibeto budizmo. Čia gilinsimės į Vakarų mirties simboliką ir jos materialią išraišką papuošaluose.

Memento mori: filosofija, o ne liguistumas

„Memento mori“ – tai lotyniškas posakis, pažodžiui reiškiantis „ prisimink, kad mirsi “ arba „ prisimink mirtį “. Tai ne tik niūrus posakis, bet ir dvasinė praktika , kurios šaknys glūdi senovės filosofijos gelmėse. Pirmąsias mintis apie „memento mori“ galima rasti stoicizmo mokykloje . Romos imperatorius ir stoikų filosofas Markas Aurelijus savo „Meditacijose “ rašė , kad mirties suvokimas turėtų nulemti, kaip žmogus gyvena, kalba ir mąsto. Stoikams mirties prisiminimas nebuvo baimės šaltinis, o aiškumo ir prioritetų nustatymo įrankis . Kai prisimeni, kad kiekviena diena gali būti paskutinė, nustoji nerimauti dėl smulkmenų ir susitelki į tai, kas iš tikrųjų svarbu.

Krikščionybė perėmė ir pakeitė „memento mori“ principą. Viduramžių vienuoliai , ypač griežtų ordinų nariai, „memento mori“ naudojo kaip pagrindinę meditacijos formą. Daugelis savo celėse laikė kaukolę, prie kurios melsdavosi ir dirbdavo. „Memento mori“ tapo priminimu, kad žemiškasis gyvenimas yra trumpalaikis ir kad reikia rūpintis savo siela, o ne jaudintis dėl žemiškų dalykų.

Svarbu suprasti skirtumą tarp „memento mori“ ir atminimo papuošalų , nors vėliau šios tradicijos dažnai susipynė. „Memento mori“ reiškia objektus, kurie primena nešiotojui apie jo paties mirtingumą , dažniausiai per tokius simbolius kaip kaukolės, smėlio laikrodžiai ir karstai. Jie buvo ypač paplitę XVI ir XVII amžiuje ir buvo filosofinio, o ne asmeninio pobūdžio . Kita vertus, atminimo papuošalai yra sukurti konkretaus mirusio asmens atminimui ir dažnai turi to asmens vardą, amžių arba mirties datą. Paprastai tariant: kaukolės žiedas iš 1650 m. primintų apie jūsų paties mirtį, o plaukų medalionas iš 1870 m. – konkretaus mirusio mylimo žmogaus atminimui.

**Carstian Luyckx, 1640–1675 m., Antverpenas, Belgija**

Vanitas menas buvo turtingiausia vizualinė memento mori filosofijos išraiška. Šis natiurmorto stilius klestėjo XVII a. Olandijoje, o jo pavadinimas kilęs iš Senojo Testamento Mokytojo knygos pradžios eilutės : „ Vanitas vanitatum, omnia vanitas “ arba „ Tuštybių tuštybė, visa yra tuštybė “. Vanitas paveiksluose simboliai buvo vaizduojami su objektais: kaukolė (mirtis), mirštanti žvakė (gyvenimo laikinumas), nuvytusios gėlės (grožio laikinumas), smėlio laikrodis (laiko tėkmė), brangūs papuošalai (turto panaudojimas). Šie paveikslai nebuvo niūrūs, o filosofiški : jie kvietė žiūrovą apmąstyti, kas iš tiesų vertinga gyvenime.

Ilga mirties simbolikos papuošalų istorija

Mirties simbolių nešiojimas siekia senovę . Senovės egiptiečiai iš lazurito ir karneolio gamino amuletus skarabėjų ir Horo akies pavidalu, kad apsaugotų tiek mirusįjį kape, tiek gedintįjį kelionės metu. Šie objektai turėjo dvejopą paskirtį: saugojo mirusįjį pomirtiniame gyvenime ir siejo gyvuosius su išėjusiųjų atminimu. Ši dviguba funkcija (apsauga ir atminimas) išliko mirties simbolikos papuošalų pagrindu per visus šimtmečius.

Viduramžiais europiečiai nešiojo „memento mori“ žiedus, pakabukus, medalionus ir sages, vaizduojančius karstus, kaukoles ir skeletus. Jie nebuvo mirties garbinimo ženklas, o priminimas vertinti kiekvieną dieną . Didelis mirtingumas, dažnos epidemijos ir trumpa gyvenimo trukmė mirtį pavertė kasdieniu palydovu , o mirties simbolių nešiojimas buvo natūrali gyvenimo dalis.

Tudorų ir Stiuartų Anglijos laikais (XVI–XVII a.) buvo pagaminti vieni iš ankstyviausių aiškiai atpažįstamų atminimo papuošalų: žiedai su mažytėmis emalio kaukolėmis, karstais ir skeletais, ant kurių išgraviruotas mirusiojo vardas ir mirties data. Vienas žymus pavyzdys – emalio dengtas auksinis žiedas iš 1620–1650 m. , kurio centre pavaizduota atversta knyga ir tekstas iš Pauliaus laiško filipiečiams: „ Man gyvenimas yra Kristus, o mirtis – laimėjimas .“ Žiede pavaizduota sparnuota figūra ir kaukolė su kryžiais ant peties, apačioje – smėlio laikrodis, o viduje – užrašas „Mūsų gyvenimas žemėje yra šešėlis“.

Viena įdomiausių „memento mori“ papuošalų formų buvo transformacijos žiedas : papuošalai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip vienas iš jų, tačiau slėpė paslėptą „memento mori“ simboliką. Graži gėlė galėjo būti apversta, kad būtų galima pamatyti kaukolę , arba brangakmenis galėjo būti pakeltas, kad būtų atidengtas po ja esantis karstas. Tai buvo ir papuošalai, ir mechaniniai stebuklai , kurie transformavosi nešiotojo rankose.

Po karaliaus Karolio I egzekucijos 1649 m. atsirado sava tradicija. Rojalistų šalininkai nešiojo atminimo medalionus su miniatiūriniais karaliaus portretais kaip atsidavimo ir nepaklusnumo ženklą . Jie taip pat vertino „ Stiuarto kristalus “ – plokščius, briaunuotus kalnų krištolo pakabukus su karaliaus monograma arba plaukų sruoga. Šis politinis gedulo aspektas sukūrė precedentą: papuošalai reiškė ne tik asmeninį sielvartą, bet ir socialinį bei ideologinį svorį.

„Vadinamuoju gruzinų laikotarpiu Britanijoje (po karalių Jurgio I–IV, apie 1714–1837 m.) atminimo papuošalai darėsi vis sudėtingesni ir emocingesni.“ Neoklasicizmas turėjo įtakos dizainui, o urnos (sielos išėjimo iš kūno simboliai), verkiančios gluosniai ir klasikiniai motyvai tapo įprasti. Portretai buvo tapomi ant dramblio kaulo arba emalio, dažnai apsupti perlų, simbolizuojančių ašaras.

Viktorijos laikų era: karalienės gedėjimas ir atminimo papuošalų pramonė

Atminimo papuošalų populiarumas pasiekė piką Viktorijos epochoje (1837–1901 m.). Jis buvo sutelktas į vieną konkretų įvykį ir vieną konkretų asmenį: karalienės Viktorijos sielvartą dėl vyro mirties.

Princas Albertas mirė 1861 m. , o karalienė Viktorija paniro į ilgalaikę depresiją. Kitus keturis dešimtmečius ji vilkėjo juodas krepines sukneles ir nešiojo atminimo papuošalus , gedėdama savo mylimo vyro iki pat savo mirties 1901 m. Karalienės asmeninis gedėjimas tapo nacionaliniu modeliu . Dvariškoms vertybėms plintant visuomenėje, gedulo papuošalų nešiojimas tapo ir emociškai autentiškas, ir socialiai prestižinis.²⁹

Antikvarinis auksinis gedulo pakabukas su tikrais plaukais.

Viktorijos laikų atminimo papuošalų pramonė rėmėsi keliais veiksniais, kurie visi kartu susijungė: masine gamyba , viduriniosios klasės vartojimu , griežtu gedulo etiketu , dideliu mirtingumu ir asmeniniu karalienės pavyzdžiu . Mirtis buvo nuolatinis Viktorijos laikų gyvenimo palydovas. Vidutinė gyvenimo trukmė buvo 40–45 metai , cholera, šiltinė, raupai ir skarlatina buvo dažnos mirties priežastys, o maždaug vienas iš trijų vaikų mirdavo nesulaukęs penkerių metų . Mirtis nebuvo šokiruojantis įvykis, o liūdna kasdienio gyvenimo dalis.

Gedulo etiketas buvo griežtas ir kodifikuotas. Giliam gedului (pirmaisiais metais) reikėjo kuo tamsiausios juodos spalvos ir mažiausiai blizgučių. Pusiau gedului buvo leidžiami švelnesni atspalviai, pavyzdžiui, balta, pilka, levandų ar violetinė. Papuošalai vadovavosi ta pačia logika. Atminimo papuošalai veikė todėl, kad Viktorijos laikų žmonės juos mokėjo perskaityti : juoda sagė, plaukų segtukas ar žiedas, išgraviruotas vardu ir data, aplinkiniams nurodydavo, kaip elgtis šalia nešiotojo. Jie prašė užuojautos, pagarbos ar tylos ir apsaugojo gedintįjį nuo būtinybės žodžiu aiškinti kiekvieną netektį.

Viktorijos laikų atminimo papuošalų medžiagos ir simboliai

Viktorijos laikų atminimo papuošalų pasaulis buvo turtinga medžiagų ir simbolių kalba , kur kiekvienas elementas turėjo specifinę reikšmę.

Gagatas buvo populiariausia medžiaga atminimo papuošalams. Tai suakmenėjusi mediena , kurios sodri juoda spalva ir poliruotas blizgesys pavertė ją idealia gedulo medžiaga. Vertingiausia rūšis – Vitbio gagatas – buvo išgaunama Šiaurės Jorkšyro pakrantėje, o karalienė Viktorija jį dėvėjo kaip savo gedulo aprangos dalį po princo Alberto mirties. Vitbio gagatas sulaukė karališkojo pripažinimo ir tapo Viktorijos laikų atminimo papuošalų simboliu.

Kitos svarbios medžiagos taip pat turėjo reikšmę. Pelkių ąžuolas , natūraliai patamsėjusi mediena, simbolizavo stiprybę ir ištvermę . Oniksas ir kiti juodi akmenys buvo tipiški gedulo papuošalai. Emalis buvo naudojamas detaliems medalionų ir sagių vaizdams kurti, baltas emalis dažniausiai reikšdavo nesusituokusio asmens ar vaiko mirtį, o juodas emalis – susituokusio suaugusiojo mirtį. Perlai simbolizavo ašaras.

Plaukų papuošalai buvo asmeniškiausia ir įspūdingiausia Viktorijos laikų tradicija. Mirusio mylimo žmogaus plaukai buvo kūno dalis, kuri, skirtingai nei kūnas, galėjo išlikti . Plaukai galėjo būti supinti, supinti, paslėpti po stiklu arba įsukti į žiedą . Šie objektai fiziškai įkūnijo nesamąjį.

Plaukų darymo technikos buvo sudėtingos ir reikalavo įgūdžių. Plaukai buvo pinami į geometrinius raštus , po stiklinėmis kamejomis į gėles ir peizažus arba formuojami į vainikus . Šeimos vainikai , pagaminti iš kelių giminaičių plaukų, paversdavo liniją matomu raštu , išsaugodami ne tik vieną mirtį, bet ir visą kartos ryšius . Šie vainikai organizavo plaukus į gėles, lapus ir šakas, kurdami botaninę šeimos tęstinumo kalbą , kur kiekviena plaukų sruoga simbolizavo asmenį, o kiekviena kuokštelė – ryšį. 1867 m. netgi buvo išleista Campbello knyga „ Self -Instructor in the Art of Hair Work“ , kuri iki šiol išlieka išsamiausiu darbu šia tema.

Svarbu suprasti, kad ne kiekvienas plaukų papuošalas buvo gedulo puošmena . Plaukai taip pat galėjo reikšti meilę tarp gyvųjų, piršlybas, draugystę ar giminystę. Britų muziejus perspėja, kad be rašytinės formos dažnai sunku žinoti, ar plaukų žiedas skirtas mirusiojo atminimui, ar gyvo ryšio išsaugojimui. Šis dviprasmiškumas yra svarbus: Viktorijos laikų žmonės plaukus laikė ne tik mirties relikvija, bet ir platesnės meilės kultūros dalimi , kur kūno žymės santykius pavertė amžinais.

Viktorijos laikų atminimo papuošalų simbolių kalba buvo sodri. Urnos simbolizavo mirtį ir atminimą. Verkiantys gluosniai reiškė liūdesį. Sparnuoti cherubinai ir debesys vaizdavo sielos pakilimą į dangų. Į uodegas įkandusios gyvatės (ouroboros) simbolizavo amžiną meilę ir amžinybę . Rankos paspaudimas reiškė atsisveikinimą arba sąjungą. Nuvytusios gėlės ir nulūžę pumpurai (ypač vaikų atveju) simbolizavo nutrūkusį gyvenimą. Pažymėtina, kad viduramžių kaukolė ir sukryžiuoti kaulai iš Viktorijos laikų papuošalų iš esmės išnyko , juos pakeitė švelnesni, sentimentalesni vaizdai. Tai atspindėjo filosofijos pokytį: Dievas nebebuvo laikomas griežtu viduramžių teisėju, o kaip mylintis tėvas.

Pomirtinė fotografija buvo dar viena gili Viktorijos laikų mirties kultūros tradicija, dažnai persipynusi su atminimo papuošalais. XIX amžiaus viduryje atsiradus fotografijai, mirusiųjų, ypač vaikų , nuotraukos dažnai buvo daromos sėdint, tarsi jie vis dar būtų gyvi. Šios nuotraukos buvo vieninteliai šeimos prisiminimai apie mirusį mylimą žmogų ir dažnai buvo laikomos medalionuose su plaukų sruogomis , sujungiant kūno relikviją ir prisimenamą veidą viename objekte.

Memento mori ir mirties simbolika šiuolaikinėje estetikoje

Viktorijos epochos pabaigoje (1901 m.) atminimo papuošalai pradėjo nebemadingi. Pirmasis pasaulinis karas ir besikeičiančios socialinės normos griežtą gedulo etiketą pavertė nebeaktualiu. Tačiau mirties simbolika papuošaluose neišnyko , o transformavosi ir atgimė naujomis formomis.

Šiandien kaukolių, kaulų ir mirties simbolika yra alternatyviosios kultūros ir gotikinės estetikos pagrindas. Kaukolių papuošalai , kadaise turėję filosofinę „memento mori“ prasmę, dabar yra ir mados pareiškimas, ir pasąmoninga meditacija apie neišvengiamybę. Kaip pastebėjo vienas juvelyrikos istorikas, „memento mori“ ikonografija buvo susigrąžinta kaip nepaklusnumo ir bebaimiškumo simbolis , tačiau ji greičiausiai taip pat perteikia pasąmoningą meditaciją apie mirtingumą.

Tai nėra paviršutiniška tendencija. Jei kas nors šiandien nešioja kaukolės papuošalus, kaukolės simboliką ar mirties motyvus, jis dalyvauja šimtmečių senumo tradicijoje , kuri tęsiasi nuo viduramžių „memento mori“ žiedų iki Viktorijos laikų plaukų medalionų iki šių dienų. Mirties simbolika yra viena giliausių ir ilgiausiai gyvuojančių žmonijos papuošalų tradicijų , nes ji kalba apie kažką universalaus: žinojimą, kad gyvenimas yra trumpalaikis ir kad būtent šis trumpalaikiškumas daro gyvenimą brangų.

Mirties simbolika taip pat yra glaudžiai susijusi su transformacija . Kaip rašėme alchemijos įraše , mirtis alchemijos tradicijoje yra nigredo fazė – neišvengiamo irimo akimirka, einanti prieš atgimimą. Mirties korta Taro kortose paprastai nereiškia fizinės mirties, o transformacijos ir naujos pradžios , kaip minėjome taro įraše . Todėl mirtis kaip papuošalų simbolis reiškia ne tik pabaigą, bet ir pokyčius, atgimimą bei naują pradžią.

Mirties simbolika taip pat yra giliai įsišaknijusi estų folklore. Sielų metas , kai protėvių sielos grįžta namo, ir gyvūnų dantų bei kaulų fragmentų nešiojimas kaip apsaugos amuletai yra tos pačios platesnės tradicijos, apie kurią rašėme savo estų folkloro apžvalgoje , dalis . Mirties simbolika nėra svetima estų kultūrai, ji neša vietinį paveldą kartu su platesne Vakarų tradicija.

Santrauka

„Memento mori“ ir atminimo papuošalai yra viena seniausių ir giliausių tradicijų žmonijos istorijoje . Mirties simbolių nešiojimas apima įvairius stilius – nuo senovės Egipto amuletų, viduramžių „memento mori“ žiedų, XVII a. alcheminės simbolikos, Viktorijos laikų atminimo papuošalų klestėjimo ir šiuolaikinės alternatyvios kultūros estetikos.

„Memento mori“ moko, kad mirties suvokimas yra ne liguistumas, o išmintis : kai prisimeni, kad esi mirtingas, gyveni visavertiškiau. Viktorijos epocha šią filosofiją pavertė turtinga materialios išraiškos kalba, kurioje gagatas, plaukai, emalis ir simboliai turėjo tikslią reikšmę. Šiandieninė estetika tęsia šį palikimą, dažnai nežinodama viso konteksto, bet kalbėdama apie tą pačią universalią tiesą.

Mirties simbolika galiausiai yra meilės, o ne baimės išraiška . „Memento mori“ žiedo tikslas buvo laikyti netekusį mylimą žmogų arti širdies ir priminti mums, kad kiekviena diena yra brangi. Tai gili ir graži tradicija, kuriai nereikia atsiprašymo ar paaiškinimo.

„Rongabutiikki“ kolekcija tęsia šią šimtmečių senumo tradiciją šiuolaikinės estetikos kalba. Kiekvienas papuošalas su kaukolėmis, kaulais, ronni ar mirties simbolika apjungia viduramžių memento mori filosofiją, Viktorijos laikų atminties kultūrą, estų liaudies tradicijas ir visą Vakarų ezoterikos paveldą. Tai ne tik gražūs objektai, bet ir šimtmečius kauptos dvasinės kalbos nešėjai , primenantys mums apie gyvenimo brangumą ir laikinumo grožį. Peržiūrėkite mūsų papuošalų kolekciją su mirties simbolika ir memento mori estetika čia.

Išnašos

²⁹ GIA, „Viktorijos laikų gedulo papuošalai“; „Missed History“, „Viktorijos laikų gedulo papuošalai pavertė sielvartą kažkuo, ką galėjote dėvėti“ (2026).

Šaltiniai

Campbell, Mark. Savarankiškas plaukų priežiūros meno mokymasis . Niujorkas, 1867 (perspausdinta Doveris, 1989).

Lutz, Deborah. Mirties reliktai Viktorijos laikų literatūroje ir kultūroje . Kembridžas: Kembridžo universiteto leidykla, 2015.

Pointon, Marcia. Nuostabūs efektai: brangakmenių ir juvelyrinių dirbinių kultūros istorija . Niu Heivenas: Jeilio universiteto leidykla, 2009.

Taylor, Lou. Gedulinga suknelė: kostiumas ir socialinė istorija . Londonas: Routledge, 1983.

Šaltiniai internete: GIA – Viktorijos laikų gedulo papuošalai , Viktorijos ir Alberto muziejus (memento mori ir atminimo papuošalų kolekcijos), Britų muziejus (plaukų papuošalų kolekcijos).