Burtai ir žodžių magija estų liaudies tradicijoje

„Įkandau geležį, ištryško kraujas. Tėve, Sūnau, Šventoji Dvasia. Tegul vanduo tekėja, tegul kraujas sustoja, kaip sustoja Jordano upė. Amen.“

Tai kruvini žodžiai , užfiksuoti 1947 m. Jehvi parapijoje ir saugomi Estijos tautosakos archyve. Paprastas kaimo išminčius šiuos žodžius perskaitydavo devynis kartus, kad sustabdytų kraujavimą. Jam tai nebuvo vien mitologinės išraiškos. Tai buvo veiksmai . Teisingai perskaityti žodžiai turėjo pakeisti realybę.

Tai estų žodžių magijos pasaulis . Pasaulis, kuriame žodžiai turėjo galią, kuriame teisingas burtų perskaitymas buvo toks pat svarbus kaip ir gebėjimas gydyti augalu, ir kuriame kiekvienas kaimo išminčius bent kai kuriuos iš šių tekstų žinojo mintinai. Šiame įraše apžvelgsime, kaip iš tikrųjų veikė estų žodžių magija: kokių tipų burtų buvo, kaip jie buvo struktūrizuoti ir kokie konkretūs tekstai buvo išsaugoti tautosakos archyve. Šis įrašas tęsia mūsų straipsnių seriją apie estų folklorą ir papildo ankstesnį įrašą apie estų išminčius ir raganas, kurių pagrindinis įrankis buvo žodžių magija.

---

Kas yra užkalbėjimas ir žodžių magija?

Estų kalba siūlo turtingą šios srities žodyną. Tradiciškai užkalbėjimas reiškia įsakymų teikimą ar grasinimą fėjoms, dvasioms ir jėgoms žodžiais. Užkalbintojas buvo asmuo, galėjęs „užkalbėti“ dvasias; priversti jas ką nors padaryti arba išeiti. Žodžių magija yra platesnis terminas, apimantis visas praktikas, kai patys žodžiai sukelia realybės pokytį, įskaitant burtus, užkeikimus, priesaikas, patvirtinimus ir maldas.

Estų išminčiai kruopščiai skyrė kelias susijusias sąvokas. Užkeikimas buvo oficialus tekstas, dažnai išmokstamas tradicijoje, skirtas konkrečiam tikslui. Posakis arba murmėjimas buvo laisvesnė forma, kai išminčius kalbėjo turėdamas konkretų ritualinį tikslą. Prakeiksmas buvo aktyvus prakeiksmas, kai blogi dalykai buvo atnešami priešui žodžiais. Malda buvo kreipimasis į dangų. Užkalbėjimas buvo dvasių ir fėjų komandavimas. Šie skirtumai buvo svarbūs praktikams, nors šiuolaikinėse tendencijose jie dažnai painiojami.

Žodžių magijos pasaulėžiūra nėra tik estų specialybė. Ji būdinga visai finougrų kultūrinei erdvei , kurios geriausias pavyzdys yra suomių „Kalevala“ , kur Väinämöinenas pirmiausia yra žodžių kalvis, kurio galia slypi jo žodžių išmanyme. Tačiau magija kaip filosofija yra platesnė sritis. Mintis, kad žodis ar simbolis turi galią, tęsiasi per visą Vakarų ezoteriką, nuo helenistinio hermetizmo iki šių dienų, apie kurias išsamiau rašėme pirmajame okultizmo serijos įraše . Magiškos formulės, talismanai ir rašytiniai burtai jungia estų folklorą su platesne Šiaurės Europos tradicija. Estų burtų apimtis įspūdinga. Estų folkloro archyve yra tūkstančiai rašytinių burtų, surinktų daugiausia nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio. Mare Kõiva išleista antologija „Estijos burtai“ (2011 m.) sujungia geriausią ir autentiškiausią šio paveldo dalį, parodydama, kad dokumentuota daugiau nei šimtas skirtingų estų burtų tipų.¹

---

Burtų tipai ir struktūra

Estų kalbos burtažodžius pagal jų paskirtį galima suskirstyti į tris plačias kategorijas.

Dažniausiai pasitaikydavo gydomieji burtai . Jų buvo kiekvienai ligai ir negalavimams aprašyti. Žodžiai apie kraują sustabdydavo kraujavimą. Žodžiai apie ugnį užgesindavo nudegimus ir gaisrus. Žodžiai apie skausmą numalšindavo skausmą. Žodžiai apie rožių gydydavo rožinę, arba odos uždegimą. Žodžiai apie dantį numalšindavo dantų skausmą. Žodžiai apie druskos ligą išgydydavo druskos ligą. Žodžiai apie vandenligę gydydavo ausų ir akių ligas. Kiekvienai kūno daliai buvo skirtas išminčius, ir kiekvienas išminčius turėjo savo žodžius.

Apsauginiai burtai saugojo nuo blogio. Tai buvo ypač svarbūs piemens žodžiai , kuriuos piemenukas kiekvieną rytą kartodavo bandai, kad apsaugotų gyvūnus nuo miško fėjos, vilkų ir piktų žmonių. Buvo atskiri burtai nuo piktos akies , kuriuos mama ar močiutė kartodavo vaikui kiekvienos ilgos kelionės metu. Buvo atskiri burtai namams apsaugoti , kurie buvo kartojami klojant naujo namo pamatus, pradedant statybas ar įsikraustant. Buvo žodžiai kelyje , kuriuos keliautojas kartodavo, kad pakeliui būtų ramybė.

Atskira kategorija buvo naikinamieji burtai arba prakeiksmai . Prakeiksmas buvo pakeltu balsu tariami prakeiksmai, kurių poveikis tradiciškai buvo realus ir bijomas. Klasikinis pavyzdys buvo moteris, kuriai buvo grasinama mirtimi ir kuri atsakydavo: „Teišsenka tavo šuliniai, nes aš miriau nekaltai!“ Tokie prakeiksmai buvo laikomi magiškai baisiais, o žmonių atmintyje išliko pasakojimai apie kaimus, kuriuose vanduo iš tikrųjų dingdavo po moters prakeiksmo.

Be to, buvo meilės burtažodžiai (meilei pažadinti), pykčio burtažodžiai (santykiams nutraukti), verslo burtažodžiai (sėkmingam sandoriui sudaryti) ir daug daugiau specifinių tipų.

Burtų struktūra dažnai atitiko keturių dalių modelį. Pradžioje buvo prašoma pagalbos iš autoriteto: gamtos jėgų (ugnies, vandens, dangaus), dvasių arba, po krikščionybės atėjimo, Šventosios Dvasios, Jėzaus, Marijos. Siužetas arba kilmės žodžiai apibūdino, kaip liga ar problema atsirado pasaulyje, dažnai mitologiniame kontekste. Suomių tradicijoje ši dalis yra labai išplėtota, pavyzdžiui, Kalevaloje yra ilga runa apie geležies kilmę. Estijoje ši dalis yra trumpesnė, bet dažnai yra. Įsakymas arba formulė buvo burtų esmė: aktyvus nurodymas problemai pasitraukti arba pasikeisti. „Sustabdyk kraujavimą!“, „Eik šalin!“, „Eik šalin, nešvari dvasia!“ Išvada arba patvirtinimas dažnai buvo sakomas tris kartus, krikščioniškoje tradicijoje dažnai baigiant žodžiu „Amen“.

Žodžių magijoje skaičių svarbos nereikėtų nuvertinti. Trys yra dažniausiai pasitaikantis kartojimų skaičius: burtažodis tariamas tris kartus, objektas apibraukiamas tris kartus ir ištariami trijų dieviškų asmenų vardai. Devyni yra trys iš trijų, ir tai rodo dar stipresnį kartojimą. Tokie burtažodžiai kaip kraujo žodžiai paprastai buvo tarami devynis kartus. Septyni buvo atskiras magiškas skaičius, pasirodęs kai kuriuose burtažodžiuose. Sukimas prieš laikrodžio rodyklę (3 arba 9 kartus aplink ligonį, ugnį ar objektą) buvo dar vienas tipiškas ritualo elementas.

---

Krikščioniški elementai estų burtažodžiuose

XVI amžiuje Estijoje įsigalėjus liuteronybei, į estų burtažodžius pamažu pradėta įtraukti krikščioniškų elementų. Jėzus , Marija , Petras , Šventoji Dvasia ir Jordano upė pasirodo daugybėje burtažodžių – tiek gydančių, tiek apsauginių. Kraujo žodžių pavyzdys iš Jehvio yra klasikinis „Jordano upės memas“ : kaip Jordano upė sustojo prieš Viešpatį, taip tesustoja ir kraujas. Tas pats analogiškas modelis kartojasi šimtuose burtažodžių visoje Estijoje.

Pažymėtina, kad, remiantis Marės Kõivos tyrimais, estų burtažodžiai mažiau kreipiasi į šventuosius nei katalikiškose šalyse.² Tai liuteronybės įtaka, kur šventųjų kultas buvo reformuotas. Tuo tarpu Jėzus , Marija ir Petras užėmė tokią stiprią vietą estų burtažodžiuose, kad jie įgijo beveik nacionalinių bruožų. Pasakojimai apie Jėzaus žemiškąją kelionę, kurios metu jis numalšindavo skausmą, sustabdydavo kraują ar užgesindavo ugnį, sukuria paralelę tarp burtininko situacijos ir švento įvykio. Tai klasikinė magijos technika: „jei tai tada, tai ir dabar“.

Vienas burtažodis, nusipelnęs ypatingo dėmesio, yra SATOR-AREPO kvadratas – lotyniškas palindromas, žinomas visoje Europoje. Iš Paistu parapijos išliko ugnies žodžiai: „ Sator, Arepo, Tenet, Opera, Rotas siunčia pagalbą. Anania, Assaria, Mesael nukirto ugnį. Trys dangaus seserys: sakykite: melskitės Dievui, sakykite: semkite vandens, sakykite: nukirkite ugnį. Amen, Amen, Amen. “ ³ Norint perskaityti šį burtažodį, reikėjo tris kartus apeiti ugnį prieš laikrodžio rodyklę . SATOR kvadratas yra tarptautinė magiška formulė, kurios ištakos siekia Romos Pompėją, o tai, kaip jis pasiekė Estiją, yra tipiškas pavyzdys, kaip estų burtažodžių tradicija persipynė su tarptautinėmis magijos srovėmis. Krikščioniškų elementų maišymasis su senąja estų žodžių magija niekada nebuvo iki galo užbaigtas. Senoji pagoniška esmė gyvavo būtent tame, ką burtažodis iš tikrųjų darė : gamtos jėgų keitimas, dvasių valdymas, skaičių reikšmė, pakartotiniai ritualai. Krikščionybės elementai dažnai buvo paviršutiniški , nauja forma su senu turiniu.

---

Konkretūs burtų tekstai iš archyvo

Estijos tautosakos archyvo rinkiniuose saugomi burtų tekstai, kuriuos vardais užrašė kolekcionieriai ir konkretūs tradicijos nešėjai. Tai ne gandai ar rekonstrukcijos, o tikri žodžiai, kuriuos iš tikrųjų vartojo konkretūs žmonės konkrečiose vietose tam tikru laiku.

Kraujo žodžiai (Jõhvi parapija, 1947):

„Įkandau geležį, ištryško kraujas. Tėve, Sūnau, Šventoji Dvasia. Tegul vanduo tekėja, tegul kraujas sustoja, kaip sustoja Jordano upė. Amen.“

Jis skaitomas devynis kartus, dažnai virš vandens arba druskos, kuri vėliau užpilama ant sergančiojo. Jame derinamas finougrų žodžių magija (įsakymas sustabdyti kraujavimą) su krikščionišku elementu (Šventoji Dvasia, Jordano upė).

Ugnies žodžiai (Paistu parapija, rinkėjas H. Ainsonas):

„Sator, Arepo, Tenet, Opera, Rotas, siųskite pagalbą. Ananija, Asarija, Mesaelis, užgesinkite ugnį. Trys dangaus seserys: viena meldžiasi Dievui, kita atneša vandens, viena užgesina ugnį. Amen, Amen, Amen.“

Jis skaitomas tris kartus, apeinant ugnį prieš laikrodžio rodyklę. Jame yra ir tarptautinis SATOR kvadratas, ir Senojo Testamento veikėjai (Ananijas, Azarijas, Mišaelis – trys jaunuoliai, įmesti į karštą krosnį ir išėję nenukentėję).

Piemens žodžiai buvo ypač svarbi kategorija. Piemuo juos skaitydavo kiekvieną rytą, kai vesdavosi bandą į lauką:

„Vilke, vilke, vilko žmona, traukis iš kelio paskui bandą. Aš eisiu prieš tavo kaimyną, nešdamasis geležinę lazdą. Eik į mišką, eik į pelkę, eik už septynių jūrų. Dievas saugos bandą, Marija saugos bandą.“

(Variantas Põlvos apskrityje, XIX a. pabaiga)

Buvo burtažodžių nuo piktos akies , kuriuos motinos kartodavo savo vaikams. Paprasčiausia forma buvo:

„Bloga akis dingsta, bloga akis užgęsta. Užgęsta kaip žvakė, užgęsta kaip ugnis, užgęsta kaip rūkas saulėje. Amen.“

Vaiko kaktoje dažnai būdavo padaromas kryžius su seilėmis, o burtažodis tariamas tyliai pašnibždant. Raudoni siūlai aplink vaiko kaklą buvo apsaugos priemonė, papildanti burtažodį.

Dantų posakiai buvo atskiras žanras, dažnai minimas kirminas (nes, remiantis senu įsitikinimu, dantų skausmą sukeldavo dantyje gyvenantys „kirminai“):

„Kirmine, kirmine, išeik, bėk po žeme, bėk po akmeniu, bėk po medžiu. Daugiau prie danties negrįžk. Amen, amen, amen.“

Tokių tekstų gausa rodo, kad estų tauta žodžių magijoje buvo labai sisteminga . Kiekvienas negalavimas, kiekviena gyvenimo situacija, kiekvienas pavojus buvo apibūdinamas savais žodžiais, kuriuos tradicija išbandė ir ištobulino per amžius. Pietų Estijos tradicijos portalas ( folklore.ee/lepp ) leidžia ieškoti tikrų burtų pagal parapiją, o Estijos folkloro archyvas ( folklore.ee/era ) saugo originalius rankraščius.

---

Kaip buvo skaitomi burtai ir kareivių kraujo žodžiai

Burto deklamavimas nebuvo vien žodžių tarimas. Tai buvo ištisas ritualas , kurio kiekvienas elementas turėjo būti teisingas.

Svarbi buvo padėtis ir situacija . Išminčius dažnai sėdėdavo šalia sergančiojo, rankas uždėjęs ant jo arba virš jo. Kai kurie burtai buvo skaitomi lauke per jaunatį , kiti – saulėtekį , o dar kiti – vakarinėje pusėje . Apėjimas aplink objektą prieš laikrodžio rodyklę buvo svarbus daugeliu atžvilgių. Kai kuriems burtams reikėjo vandens arba druskos , į kurią žodžiai buvo skaitomi prieš duodant juos sergančiajam.

Užkeikimų tipas skyrėsi. Kai kuriuos burtus reikėjo šnabždėti : tyliai, beveik negirdimai, kad neprarastų savo galios balsu. Kitus reikėjo garsiai ištarti arba ištarti visu garsu. Dar kiti buvo murmėjimas , kur išminčius kalbėjo greitai ir monotoniškai, beveik kaip maldą.

Slaptumas buvo viena iš pagrindinių žodžių magijos taisyklių. Užkeikimas neturėjo būti skaitomas visiems. Mokinys žodžius iš mokytojo gaudavo slapta, dažnai tik po ilgo mokymosi ir bandymų bei klaidų. Kai žodžiai tapo plačiai žinomi, jie prarado savo galią. Tai paaiškina, kodėl daugelis estų burtų archyvus pasiekė tik XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje, kai žodžių magijos tradicija ėmė blėsti ir senieji meistrai buvo pasirengę pasidalyti savo žiniomis.

Žodžių magija kare – atskiras estų folkloro skyrius. Estijos nepriklausomybės karo metu 1918–1920 m. kareiviai su savimi nešiojosi ant popieriaus užrašytus kraujo burtažodžius , kuriuos jų motinos buvo uždėjusios jiems ant kaklo. Jų tikslas buvo apsaugoti kareivį nuo kulkų. Tokie amuletai yra dokumentuoti daugelyje folkloro archyvo vietų, ir ta pati tradicija tęsėsi ir Antrojo pasaulinio karo metu , kai estų vyrai ėjo į frontą abiejose pusėse.⁴Tai puikus pavyzdys, kaip senoji žodžių magija prisitaikė prie šiuolaikinio karo. Kraujo burtažodžiai, kurie iš pradžių buvo skirti sustabdyti fizinį kraujavimą nuo pjūvio peiliu, dabar nešiojami kaip apsauga nuo kulkų. Paralelės su kitų tautų praktika yra stiprios. Rusų kareiviai nešiojo šventųjų amuletus, vokiečiai dėvėjo „Schutzbriefs“ arba apsaugos laiškus, ir beveik kiekviena Europos kultūra karo metu naudojo tokias apsaugos formules.

---

Santrauka

Estų žodžių magija buvo kasdienė , o ne išskirtinė praktika. Ji nebuvo taikoma tik ypatingiems išminčiams ir raganoms. Kiekviena motina žinojo kokį nors burtą, kad apsaugotų savo vaiką. Kiekvienas piemuo deklamavo piemens žodžius. Kiekvienas namų šeimininkas žinojo namų apsaugos burtus. Žodžių magija buvo estų gyvenimo dalis , taip glaudžiai susijusi su kasdieniu gyvenimu, kad ji dažnai net nebuvo laikoma „magija“, o tiesiog tam tikru darbų atlikimo būdu.

Šiandien, kai rytinės kavos puodelyje kartojate „bus gera diena“ arba nešiojate amuletus su mintimi, kad tai „suteikia stiprybės“, darote kažką panašaus į tai, ką šimtmečius darė Estijos išminčiai. Žmogaus santykis su žodžiais ir simboliais yra gilus, ir jis niekur nedings, net jei kalbos vartojimas pasikeis.

Tolesniuose įrašuose apžvelgsime konkrečias istorijas apie Estijos šventas vietas , magiškas Estijos liaudies kalendoriaus šventes ir konkrečius Estijos raganų teismų atvejus . Kiekviena tema pateikia gilų vaizdą apie tai, kaip gyvavo ir tebėra gyvuojanti Estijos tradicija.

„Rongabutiikki“ kolekcijoje gausu papuošalų su apsaugine simbolika , kurių logika tokia pati kaip ir estų burtų : objektas su konkrečiu simboliu, turinčiu apsauginę galią. Kaukolė, kaulas, senovinis simbolis, gyvūno dantis: tai modernūs apsauginiai amuletai, kurių tradicija giliai įsišaknijusi estų folklore ir visoje Vakarų ezoterikoje. Žemiau rasite mūsų papuošalų su apsaugine simbolika kolekciją.

---

Išnašos

¹ Kõiva, Estijos burtai , Estijos literatūros muziejus 2011; taip pat Kõiva, „Rašybos duomenų bazė ir rašybos istoriografija“, Mäetagused nr. 67 (2017).

² Kõiva, „Rašybos duomenų bazė ir rašybos istoriografija“, Mäetagused Nr. 67 (2017).

³ „Ugnies žodžiai“, E 773 (4) < Paistu khk., Holstre v., H. Ainson, ERA Pietų Estijos folkloro portalas, folklore.ee/lepp.

⁴ Kõiva, „Burtai ir liaudies gydytojai Virumaa“, Mäetagused nr. 67 (2017); taip pat „Sõnaarstid“, E, StK 1, 151.

---

Šaltiniai

Kõiva, Marė. Estijos burtai . Tartu: Estijos literatūros muziejus, 2011 m.

Kõiva, Marė. „Rašybos duomenų bazė ir rašybos istoriografija“. Mäetagused nr. 67 (2017).

Kõiva, Marė. „Burtai ir liaudies gydytojai Virumaa“. Mäetagused nr. 67 (2017).

Loorits, Oskar. Estijos liaudies religijos pasaulėžiūra . Tartu, 1932.

Loorits, Oskar. Estų liaudies tikėjimo pagrindai I–III . Lund: Carl Bloms, 1949–1957. Šaltiniai internete: Estijos folkloro archyvas ( www.folklore.ee ), Estijos literatūros muziejus ( www.kirmus.ee ), Pietų Estijos tradicijų portalas ( www.folklore.ee/lepp ).